Viduramžiai dažnai yra pristatomi kaip kažkoks abstraktus tamsus laikotarpis, kuriame vyravo vien blogi dalykai, prietarai ir stereotipai, kurie tik įmanomi, nepamirštant paminėti, kad jie sukurti krikščionybės. Tuo pat metu milijonų turistų iš Europos ir kitų žemynų viduramžiais pastatyta Paryžiaus Dievo Motinos ar Kelno katedros apibūdinamos epitetais „nuostabios“, „didingos“, „šedevrai“, kaip ir pagal gotikinių katedrų modelį pastatyta Antonio Gaudì „Sagrada Familia“ bažnyčia Barselonoje. Kaip „tamsieji“ viduramžiai galėjo sukurti ir šiandien stulbinančius šedevrus? Galbūt pats jų „tamsumas“ yra stereotipas? Tai patvirtins kiekvienas viduramžių istorijos vadovėlis: žinoma, viduramžių visuomenės nesivadovavo šiandienos standartais, tačiau tuo pat metu aktyviai kultivavo ne vien religinį, bet ir intelektualinį ir kultūrinį gyvenimą, o tie sprendimai, kuriais sprendė savo didžiuosius iššūkius, padėjo pagrindus mūsų šiandienai, kaip gerai iliustruoja teisės istorija.
Dar vieną įdomią ir nestereotipinę iliustraciją pateikia Šventojo Sosto dienraštis „l’Osservatore Romano“ straipsnyje apie šv. Hildegardą Bingenietę. Jei paklaustume: ar viduramžiais moteris galėjo pamokslauti iš didingosios Kelno katedros sakyklos, kur paprastai stodavo vyskupas, ir griežtai peikti kunigus, dauguma pamanytų, jog ne, nes viena iš priežasčių, dėl kurių viduramžiai buvo „tamsūs“ yra ta, kad moterys neturėjo jokio balso ir įtakos viešajame gyvenime. Tačiau, primenama dienraštyje, tai nėra tikslu.
1158 – 1170 metų laikotarpyje Hildegarda, vienuolė benediktinė, pamokslavo ne tik Kelno, bet ir kitose garsiose katedrose - Metze, Viurcburge, Tryre ar Kirholme, Švedijoje. Iki mūsų dienų yra išlikusios 61 homilija. Trys iš jų kalba apie katarų erezijos pavojų ir dvasininkijos sugedimą, nutolinusį žmones nuo Bažnyčios, likusiuose komentuojamas Šventasis Raštas.
„(..) jūs nesvarstote Dievo teisingumo. Jūsų liežuviams trūksta teisingumo šviesos, tarsi žvaigždės nežibėtų. Nemokote savo tautos, kuri išsisklaido tarsi pelenai (...). Bet šitaip prisitrauksite nesuskaičiuojamų ir nepabaigiamų kančių. Sakau tiems, kurie manęs klausosi: atėjus metui jūsų gyvenimas suduš per tautą, kuri visur jus persekios ir atskleis jūsų veiksmus“.
Šiems 1163 metų homilijos žodžiams netrūksta nei aiškumo, nei pranašui būdingo autoriteto. Hildegarda iš katedros sakyklos kreipėsi į dvasininkiją, perspėdama dėl jų abejingumo ar labai blogo moralinio pavyzdžio tikintiesiems, kuriuos tuo laikotarpiu žavėjo ir į savo pusę traukė katarai, atsisakę pinigų, praktikuojantys asketišką gyvenimo būdą, bet tuo pat metu skelbę klaidingą doktriną, jog tai, kas materialu, pasaulis ir žmogaus kūnas, yra bloga ir prieštarauja dvasiai. Hildegarda stojo prieš tokį nuvertinimą.
Tiesa, kad Hildegardos vaidmuo buvo išimtinis, jam sąlygas sudarė būtent minėtoji dvasinė ir moralinė krizė Bažnyčioje. Bet jis taip pat iliustruoja, kad viduramžiai buvo sudėtingesni, įvairesni ir įdomesni, nei mums sako stereotipai apie viduramžius.
Šv. Hildegardos Bingenietės, iš tiesų genialios moters – mistikės, teologės, poetės, gydytojos, kompozitorės – žodžius labai vertino jos amžininkai popiežius Eugenijus III ir šv. Bernardas Klervietis, vienas iš tų didžiųjų dvasinių autoritetų, kuriems suteiktas visos „Bažnyčios mokytojo“ savo gyvenimu ir raštais titulas. Toks pat titulas, jau mūsų laikais, popiežiaus Benedikto XVI potvarkiu, buvo suteiktas ir pačiai šv. Hildegardai.
(Vatikano radijas).
Foto: Šv. Hildegarda Bingenietė - RV
